Liaudies meno grožis – kabantys sodai

318

kabantys-sodaiKabantis sodas – tai iš šešiakampių narelių sudarytų ir ant siūlų suvertų šiaudelių, nendrių ar smilgų stiebelių junginys. Kabantys sodai yra priskiriami prie paprotinių menų, leidžiantys atskleisti tautos dvasinį gyvenimą, kūrybingumą, originalumą. Nuostabiai tobuli ir sudėtingi, jie yra vieni iš paslaptingiausių mūsų senųjų tradicinių dirbinių. Šiandien sunku pasakyti, kiek senas šis paprotys, nes nėra nei istorinių, nei etnografinių užrašų, galinčių paliudyti šio papročio atsiradimo laiką. Manoma, kad įvairių dirbinių gamyba iš augalinio pluošto yra vienas seniausių žmonijos amatų. Kabančiais sodais puošė namus, dovanojo vestuvių ir vaiko gimimo proga. Nuo XX a. pradžios šiaudiniais žaislais puošė kalėdines eglutes. Jie buvo ne tik namų puošmena, bet ir laimės, santarvės į juos nešėjai.

Kabantys sodai Lietuvoje vadinti rojumi, dangumi, voru, pajonku, žarondeliu, žvakių žvakide. Tokie sodai buvo kabinami sakralinėj vietoj – virš stalo gerajame namo gale, prie kurio rinkdavosi šeima. Kabančių sodų įvairovė stulbinanti – nuo simetriškos tūrinės geometrijos iki puošniausių disko formos sodų. Paprasčiausias ir labiausiai paplitęs sodas buvo rombo arba tiksliau – dviejų piramidžių su bendru pagrindu pavidalo. Piramidė smaigaliu į viršų vadinama antžemine, kuri kaupianti ir įkūnijanti, o piramidė smaigaliu į apačią – požeminė, kuri atiduodanti. Tarp jų – žemė. Tai visatos modelis, pasaulio medis, darnos ir harmonijos simbolis. Sodo paskirtis – kaupti kosminę energiją ir ją skleisti, atiduoti sėdintiesiems po sodais. Todėl jie ir buvo kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Sodas prie stalo esančiuosius harmonizuoja, „gludina jų kampus“, stiprina sveikatą, duoda daugiau energijos. Dažnas sodų piramidės puošybos elementas – paukščiukai, kurie kaip sielos, palaiko ryšį su mirusių pasauliu, džiovintos aguonos, linai, gėlės. Savo puošyba išsiskyrė tie sodai, kurie buvo skirti jaunavedžiams, ar gimus vaikui. Tokių sodų pagrindinis motyvas – dvi figūrėlės, viduje pakabinti lopšeliai, saulutės ar kiaušinis, o kūdikiui gimus į sodus pridėdavo angelų, saulučių. Juos kabindavo virš lopšio. Senovėje sodus verdavo ne ant siūlo, o ant arklio uodegos plauko. Dar plauką įlydydavo į vašką, kad šie geriau suktųsi. Manyta, kad besisukantys sodai daugiau sukuria apie save teigiamos energijos, o ši pasklinda po visą kambarį.

Nuo seniausių laikų javo šiaudas branginamas ir simboline, ir maistine prasme. Su juo buvo elgiamasi pagarbiai, nes į javo šiaudą žiūrėjo kaip į žmogaus kūną. Šiaudas (kūnas) „išnešioja“ varpą, grūdą (sielą). Javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę, nes vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą.

Kaip kiekvienas daiktas, taip ir padaryti šiaudiniai sodai sensta, patamsėja, lūžta. Na, o jei sodas susigadino nepataisomai, geriausia jį sudeginti kaip verbas.

Džiugu, kad mūsų dienomis sodų vėrimo tradicija atgimsta. Šio amato ėmėsi šiluviškė Inija Ambrozienė. Tautodailininkė gimė 1974 m. Šiluvos sen., Bogušiškių kaime, ten užaugo, ten gyvena. 1992 m. baigė Šiluvos vid. mokyklą, o 1994 m. Šiaulių buitininkų mokyklą. Nuo pat vaikystės mėgo įvairius rankdarbius. Inija pasižymi ne tik suvertais sodais, ji įspūdingai išpiešia margučius, mezga riešines, riša verbas. Nuo 2010 metų jos darbų parodos keliauja iš vienos vietos į kitą, o ji pati dalinasi patirtimi ir žiniomis. Jau dešimtmetis, kaip tautodailininkė varsto šiaudelius. Kaip niekas kitas, Inija gerai pažįsta šį augalinį pluoštą, ji žino visas jo paslaptis. Apie sodo vėrimą menininkai sako: ,,kad veriant šiaudinį sodą, mintys išsigrynina, išsivalo, o susikaupimas ir ramybė padeda sukurti nepakartojamo grožio kūrinį. Šiukštu sėsti verti sodo blogos nuotaikos, nes šiaudas „neklausys“, skilinės, siūlas sunkiai versis…“

Nuo 2014 m. pradžios I. Ambrozienė priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai, yra Raseinių tautodailininkų bendrijos „Sodžius“ narė. 2014 m. suteiktas Tytuvėnų regioninio parko produkto ženklas.

2015 metai – Etnografinių regionų metai. Jau ketvirtus metus Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamas nacionalinis kultūros paveldo aktualinimo ir modernių muziejinių iniciatyvų edukacinis projektas – „Lietuvos muziejų kelias”. Šiemet ,,Muziejų kelias“ prasidėjo Dzūkijoje, nuvingiavo per Suvalkiją (Sūduvą), Žemaitiją, Mažąją Lietuvą ir savo kelionę užbaigs Aukštaitijoje, Rumšiškės – Lietuvos liaudies buities muziejuje. Visą kelią plėtojama tema – „Liaudies meno grožis“. Raseinių krašto muziejininkai su tautodailininke Inija Ambroziene Maironio Tėviškėje liepos 18 d. pasidalins šiaudinių sodų kūrimo patirtimi. Pasidžiaugsime kultūriniu paveldu ir mažais dirbiniais, kurie džiaugsmo nemažiau suteikia, nei didingi stebuklai.

Muziejininkė Vita Tarvydienė